VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖ
2017 m. spalio 23 d.
 
bck
2017 spalis
fow
P
A
T
K
P
Š
S
25
26
27
28
29
30
2
6
9
23
29
1
2
3
4
5
Renginys
Posėdis
Sportas
Komitetas
Taryba
Kinas
s

Naujienos

Visą informaciją apie renginius ir kt. rasite Varėnos kultūros centro svetainėje: www.varenoskultura.lt   


 

 

 

Atiduoti pagarbą partizanams

 

Kovo 16 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta Nijolės Gaškaitės knyga „Pasipriešinimo istorija". Dalyvavo partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė, istorikė Greta Kučinskaitė, atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius.

Renginio vedėja bibliotekos renginių organizatorė Indrė Kondratavičiūtė, minėjo, jog šiuo renginiu norima priminti bendruomenei apie artėjantį Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, juk knyga - apie partizanus - žmones, kuriems rūpėjo valstybės ateitis, kurie kūrė valstybę. „Tokio masto ir trukmės partizaninis karas, koks vyko Lietuvoje, retas pasaulio istorijoje. Niekieno iš šalies neremiama ir nepalaikoma, maža tauta dešimtį metų priešinosi galingai totalitarinei valstybei, ką tik laimėjusiai Antrąjį pasaulinį karą. Ir tik po dešimtmečio brutalaus fizinio gyventojų naikinimo bei globalios propagandos kovotojų jėgos buvo palaužtos", - citavo N. Gaškaitę.

Greta Kučinskaitė pasidalijo įžvalgomis apie partizanus ir partizaninį karą, minėjo knygos tikslą - atiduoti pagarbą partizanams, pasibelsti į šių dienų jaunuolių širdis, viliantis, kad partizanų žygdarbio nepalies užmarštis. Tekstų kalba lengvai įsimenama, tai mokslo populiarioji knyga, todėl patraukli plačiam skaitytojų ratui.

 Istorikės Nijolės Gaškaitės veiklą, ir pačią knygą išsamiai apibūdino Arūnas Dudavičius. Atkreipė dėmesį į originalių dokumentų, nuotraukų, partizanų spaudos pavyzdžių, atsiminimų, eilėraščių, partizanų vadaviečių ir kovų žemėlapių, partizanų biografijų, bunkerių planų, buities aprašymų gausą; profesionaliai atskleistą partizaninės kovos Lietuvoje taktiką, atsižvelgiant į istorinius laikotarpius: 1944-1945 m. - spontaniškas visos tautos pasipriešinimas okupacijai, 1946-1948 m. - partizaninis karas, 1948-1953 m. - pasipriešinimo nuslopinimas ir vieningos partizanų karinės vadovybės koordinuojama veikla, padėjusi  pavergtoje valstybėje išsaugoti tautos gyvastį, vertybes; mažai kam žinomą 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio „Vasario 16-osios deklaraciją" - Lietuvos valstybės tęstinumą liudijantį teisės aktą.

Gražių minčių išsakė ir partizanų atminimo išsaugojimu džiaugėsi 92 metų sulaukęs partizanas Juozas Jakavonis-Tigras, šalia kurio namų Kaščiūnų kaime įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, savo išgyvenimus sudėjęs į knygą „Šalia mirties".

Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta itin šiltai pasakojo apie dešimtmetį trukusią draugystę su Nijole Gaškaite. Jis su būreliu jaunų istorikų archyve rinko medžiagą, ten sutiko smulkutę, mielą moterį. Nijolė jiems dažnai atnešdavo tai unikalių nuotraukų, tai įdomių ir svarbių tekstų, surastų bylose. Jaunuoliai pasiūlė prisijungti prie jų grupelės ir kartu rašyti knygą. Išleista knyga „Lietuvos partizanai 1944-1953 m.", kurios bendraautoriai - Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius. Vėliau autorių grupė įpareigota parengti tos pačios tematikos knygą, tik lengvai skaitomą, be mokslinių įmantrybių, suprantamą mokiniams, plačiajai visuomenei. Čia nepralenkiama buvo Nijolė, jos įtaigi, paprasta, graži kalba skyrėsi nuo kitų autorių kalbos stiliaus, todėl nutarta knygą patikėti Nijolei. Net ir sunkiai sirgdama Nijolė, kalbėdavo apie tai, ką rašo, ką dar parašys, visuomet žavėjosi partizanų žygdarbiais, rūpinosi partizano Jono Žemaičio-Vytauto sūnumi, turinčiu negalią, vėliau už jo ištekėjo, parašė du romanus apie partizanus. 

Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos istorijos mokytojas perskaitė pranešimą, Varėnos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos ansamblis „Viltis" (vadovė Gražina Kuodienė) atliko partizanų dainas.


Varėnos VB metodininkė Daiva Armonienė

 

Budėję lietuvių raštijos aušroje

 

Varėnos viešojoje bibliotekoje atlikta literatūros ir muzikos kompozicija „Budėję lietuvių raštijos aušroje: Stanislovas Rapolionis ir Mykolas Lietuvis", dedikuota Tarptautinei gimtosios kalbos dienai.

Pasak renginio sumanytojo ir vedėjo, literato Juozo Žitkausko, simboliška, kad renginys vyksta vasario 21-ąją, kai pasaulyje Jungtinių tautų iniciatyva nuo 1999 metų minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Simboliška ir tai, kad 2017-ieji - Reformacijos metai, o būtent reformacija suteikė Lietuvai daug iškilių, meilę gimtajai kalbai puoselėjusių, raštijos ir kultūros srityje veikusių, švietimo sistemą formavusių asmenybių, tarp jų - Martyną Mažvydą, Stanislovą Rapolionį, Kristijoną Donelaitį, Joną Bretkūną, Abraomą Kulvietį, paskatino Europoje naujus socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius procesus, palikusius ryškų pėdsaką ir Lietuvoje. 2017-aisiais švenčiamas ir pirmosios lietuviškos knygos M. Mažvydo „Katekizmo" 470-asis gimtadienis. J. Žitkauskas pasakojo apie Stanislovo Rapolionio ir Mykolo Lietuvio reikšmę lietuvių raštijai, jų kūrybinį palikimą.

XVI a. kūrinių ištraukas skaitė Juozas Šalkauskas. Skambėjo tekstai, kuriuose minimas S. Rapolionis: Karaliaučiaus universiteto matrikulos įrašas, Bernardo Holtorpijaus „Elegija mirus Šviesiausiam vyrui daktarui Stanislovui Rapolioniui...", biografijos faktai, S. Rapolionio laiškas Prūsijos vyskupui Pauliui Speratui, Mykolo Lietuvio veikalas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius". Pastarąjį renginio vedėjas apibūdino kaip labai modernų ano meto sąlygom, kuriame plačiai ir ryškiomis literatūrinėmis priemonėmis atskleistas 16 amžiaus gyvenimas, visuomeninės politinės ir kultūrinės tendencijos. Mykolas - pirmas lietuvis, moksliškai aptaręs lietuvių tautos charakterį, kritikavęs savo krašto socialines ydas, pateikęs pavyzdžių, kaip galima tvarkytis geriau, atspindėjęs tuo metu plitusį humanistinį sąjūdį, kuris siejosi su reformacijos idėjomis, o reformacija savo ruožtu mūsų krašte žadino tautinę savigarbą.

Senovines giesmes atliko solistai Aušra Liutkutė (sopranas) ir Rolandas Vilkevičius (baritonas).

Juozas Žitkauskas žadėjo rudenį sugrįžti su literatūros kompozicija apie varėniškiams svarbų asmenį - tarpukario Vilniaus krašto lietuvybės puoselėtoją, žurnalistą, prozininką Rapolą Mackonį, kuris siekdamas mokslo šviesos, iš Paąžuolės kaimo pėsčias atvyko į Vilnių.

 

Daiva Armonienė Varėnos VB metodininkė

 

 

 

Nacionalinis diktantas vyks vasario 24 dieną

 

Vasario 24 dieną (penktadienį) 10 valandą visus norinčius kviečiame rašyti Nacionalinį diktantą Varėnos viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 19, Varėna). Diktantas bus transliuojamas per LRT radiją. 

 

Pernai Nacionalinį diktantą rašė daugiau nei 8000 žmonių.

 

„Kviečiu visus lietuvių kalbos mylėtojus skirti 45 minutes savo laiko pasitikrinti kalbos žinias. Diktantas nėra egzaminas. Pagrindinis konkurso organizatorių tikslas - paskatinti žmones didžiuotis unikalia lietuvių kalba", - sakė Nacionalinio diktanto vertinimo komisijos pirmininkė Aldona Šventickienė.

 

„Nacionalinio diktanto rašymas nėra vien tik gimtosios kalbos gramatikos žinių patikra. Tai - mūsų bendrystės puoselėjimas, kurį kuriame per kalbą. Kasmet vis didėjantis Nacionalinį diktantą rašančiųjų būrys įrodo, kad meilė gimtajai kalbai mus vienija. Tad šįmet dar aktyviau kvieskime ne tik savo draugus, artimuosius, kaimynus, bet ir kolegas, susibūrusius draugėn, rašyti Nacionalinį diktantą", - ragino Lietuvos pašto generalinė direktorė Lina Minderienė.

Dėmesio: dėl didelio dalyvaujančiųjų kiekio į finalą atrenkami tik geriausi darbai - mokytojų komisija darbus tikrina tik iki 5-6 klaidos. Todėl parašius rekomenduojame pasilikti savo teksto kopiją ir pasitikrinti, kaip jums sekėsi, savarankiškai.

Diktanto tekstas su rašybos ir skyrybos paaiškinimais bus paskelbtas vasario 27 dieną svetainėse www.diktantas.lt, www.delfi.lt ir www.vlkk.lt .

 2017 m. finalas vyks balandžio antrąjį savaitgalį. Finalą tiesiogiai transliuos LRT Kultūros kanalas.

 

 

 

Parengė Varėnos VB metodininkė Daiva Armonienė

 

 

Pasakojimas apie Igarką

 

Sausio 23 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje viešėjo Karolina Tamašauskaitė, ekspedicijos „Misija Sibiras 2016" dalyvė.

Karolina trumpai apžvelgė lietuvių tremties istoriją, papasakojo, apie sovietmečio laikų ir šiandienos Igarkos gyvenimą. Priminė, jog mieste dar yra apie dešimt lietuvių tremtinių šeimų. Ten sutikta Olga, lietuvių tremtinių palikuonė, dabar gyvenanti Vilniuje ir atvykusi aplankyti savo gimtinės, padėjo ekspedicijos dalyviams „prisijaukinti" svetimą Igarką. Susipažinta dar su keliais žmonėmis, turinčiais lietuviškų šaknų. Aplankyta gatvė, kurioje išlikę devyni lietuvių pastatyti namai.

Pasak Karolinos, Igarkoje didžiausios lietuvių kapinės, užimančios per 1 ha ploto. Surasti jas buvo labai sunku, nes oficialiai ta vietovė pažymėta kaip miško plotas. Iš archyvinių nuotraukų matyti, jog 1950-1960 metais  jos buvo labai gražios su daugybe kryžių, vienu kitu nedideliu berželiu. Dabar vaizdas neatpažįstamas: tirpstant amžinam įšalui, kapinėse veši aukšti beržai, vietovė pelkėja. Ekspedicijos dalyviai išvalė kapinių teritoriją nuo krūmynų, supuvusių kryžių, iš vandens traukė ten nukritusius, bet gerai išsilaikiusius kryžius, juos viela pritvirtino prie beržų kamienų. Nufotografavo visus išlikusius antkapinius užrašus, juos mielai parodys tuo besidomintiems žmonėms. Sulaukę maumedžio medienos, kuri iš Krasnojarsko 1700 kilometrų plukdyta Jenisėjaus upe, gamino ir statė naujus kryžius. Medienos darbų mokėsi Lietuvoje prieš ekspediciją. Merginą labiausiai sukrėtė faktas, kad čia palaidota itin daug kūdikių, mažamečių vaikų, žavėjo vietinių pasakojimai apie lietuvių darbštumą, pagarbus igarkiečių požiūris į patriotinį misijos tikslą. Karolina sakė, kad čia pajuto kryžiaus prasmę - „kryžius tai - labai stiprus vilties ir kančios simbolis".  

Karoliną Tamašauskaitę sveikino ir linkėjimus visiems ekspedicijos dalyviams perdavė Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta, bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius.

 

Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė Daiva Armonienė

 

      

 

 

Įsikūrę tarp girių ir ežerų

 

Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta knyga „Tarp ežerų ir girių. Girežerio kaimo istorija". Dalyvavo leidinio autorius Vytautas Valentinas Česnulis, Girežerio bendruomenės nariai, pirmininkas Algirdas Juškevičius.

Bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius atkreipė dėmesį, jog Vytauto Valentino Česnulio bibliografijoje - daug istorinę vertę turinčių leidinių, svarbių mūsų rajonui, jog autorius rašo iš didelės meilės šiam darbui, negaudamas jokio atlygio, kvietė susipažinti su paroda „Gimtojo krašto istorija Vytauto Valentino Česnulio kūryboje", kurioje knygos apie Varėną, Senąją Varėną, Mergežerį, Moliadugnį, Girežerį, Perloją ir kt.

Vytautas Česnulis, sakė kilęs iš gretimo Moliadugnio kaimo, tačiau jo giminės apie 130 metų gyveno Girežeryje. Į knygą  sudėjo žinias apie vietovės priešistorę ir apie Girežerį nuo 18 a. antrosios pusės. Trumpai palietė šiandieninį kaimo gyvenimą, atkreipė dėmesį į  krašto vietovardžius, kalbą, dainas ir sakmes, įvairius kaimo gyventojų nutikimus ir kt. Autorius į šią knygą įtraukė visą informaciją, kurią tik rado laikraščiuose, tėvo prisiminimus, savo paties pastebėjimus. Užtikrino, kad atkaklūs skaitytojai girežeriečiai atseks savo gimines iki 19 a. pradžios. Apgailestavo, kad ne viskas pavyko kaip tikėtasi. Nesurastos kai kurios įdomios nuotraukos, nesulaukta kai kurių žadėtų pasakojimų apie kaimo žmones.

Varėnos rajono savivaldybės merui Algiui Kašėtai  ši knyga taip pat labai svarbi. Pats gimęs ir augęs kaimyniniame Mergežerio kaime, liudijo, kad trijų kaimų: Girežerio, Mergežerio, Moliadugnio istorijos susipynusios, gyventojai visuomet buvo kaip viena šeima, vieni kitus gerai pažinojo, dar palyginti visai neseniai Girežerio, Mergežerio jaunimas organizuodavo bendrus šokius, ne kartą meras spanguoliavo, ganė gyvulius vietose, aprašytose knygoje.

Girežerietės Marytė Naujūnaitė-Dancevičienė, Marytė Naujalytė-Gražulienė, Marijona Karpytė-Leonavičienė atliko Girežerio kaimo dainas, deklamavo, pasakojo nutikimus. Matuizų etnografinio ansamblio „Verbena", vadovė Daiva Kielienė, kurios šaknys siekia Girežerį, su kolektyvu atliko to krašto dainas, bibliotekininkė Renata Česnulevičienė skaitė Marijonos Karpytės-Leonavičienės poemą „Girežeris". Algirdas Juškevičius džiaugėsi kaimo bendruomenės narių nuveiktais darbais.

Bėga laikas, keičiasi ir Girežerio kaimas. Seniems gyventojams iškeliaujant į Anapilį, naujus namus statosi, sodybas gražina jų anūkai, iš kitur atvykę žmonės. Kaimas patrauklus dėl netoliese esančio Varėnos miesto,  vaizdingo kraštovaizdžio, ežerų. Keičiasi gyvenimo būdas - kaime neliko karvių, arklių, kiaulių, užžėlė palaukės, kur žmonės šienavo ir ganė gyvulius, todėl skaitytojams siūlau kelias  girežeriečių gyvenimo nuotrupas, padėsiančias sugrįžti į sodžiaus senovę.

„Vinco Naujalio vaikaitė Marija Dancevičienė pasakojo apie savo senelį, kuris buvo išvykęs į Ameriką pinigų užsidirbti. Būdamas geras dailidė, Vincas ir Amerikoje statė namus. Apie 1895 metus jis su žmona ir keletu Amerikoje gimusių vaikų plaukė laivu per Atlantą namo. Užklupo sunki jūros liga - atrodė, kad žmogus tuoj mirs. Kartu plaukę keleiviai išnešė Vincą į denį. Ten nuo jūros purslų ir šalto vėjo jis atsigavo ir padarė įžadą: „Jei laimingai parvyksiu į Lietuvą, tai kiekvienoje kryžkelėje, kurios yra apie Girežerį, pastatysiu po kryžių". Kelionė baigėsi laimingai, Vincas Naujalis su saviškiais parvyko į Girežerį. Kaip buvo pažadėjęs, taip ir darė - tašė, puošė ir statė sodžiaus apylinkėse kryžius" (p. 135).

„Sukūrę laužą naktigoniai išsivirė sriubos. Kai vienas bernas nuėjo prie arklių, kiti pasiskubino tos sriubos pasrėbti, o paskui į puodą įmetė užmuštą gyvatę ir dar pavirino. Grįžusiam bernui apie tai nieko nesakė ir sriubos davė. Sriubos su gyvate užvalgęs ir paskui apie tai sužinojęs bernas baisiai vėmė, tąsė jį traukuliai, bet liko gyvas. Buvęs liesas, spuoguotas bernas ilgainiui išgražėjo, pastambėjo. Sodžiuje juoktasi, kad sriuba su gyvate jį taip gerai paveikusi" (p. 136).

„Prieš šimtmetį ir dar vėliau jaunų paukščiukų, ypač varniukų (varnynų), kepimas piemenų laužuose arba namuose keptuvėse buvo gan įprastas dalykas. Paukščiukus ir žuvis piemenys dažnai kepdavo ne ant žarijų, o į karštas smiltis užkasę, prieš tai į varnalėšų ar vandens augalų - lapūkų lapus įvynioję. Vaikėzų kompanijai išėjus varnų ieškoti, Petras Naujalis, Jackaus sūnus, pakraipydavęs nosį, pauostydavęs orą ir sakydavęs, į kurią pusę reikia eiti: jis varnų lizdą užuodęs... Ir varnų lizdą vaikai rasdavę, tikėdavę Petro nosies sugebėjimu" (p. 136).

„Ciparo Naujalio tėvas Motiejus Kaušelis laikydavo gerus arklius. Pratindamas prie kinkinio jauną kumelį, vasarą kinkydavo ne į ratus, o į roges. Pasileis, būdavo, iš sodžiaus į Žiežuliavočio pusę, tai tik smiltynas rūksta..." (p. 137).

„Grybavo kartą Petrucio Jadvyga su broliu Olium (Aleksandru). Leidžiasi nuo kalnelio ir mato, kad ganosi kaimo gyvuliai. Žiūri - ogi vilkas, prie žemės prigludęs ir uodegą ištiesęs, avelių tykoja. Olius prisėkino, čiupo vilką už uodegos ir ėmė suktis, žvėrį į pušis daužydamas. Išgąsdintas vilkas viduriais paleido. Liko vilkas gyvas, o Olius jo apdergtas. Ėjo su seserimi upelin praustis. O kai per sodžių į namus ėjo, tai visi šunys staugė - vilko kvapą užuodė" (p. 140).

„Buvo kaime vaikinas - Paleksos Aleksandra (Paulauskas). Labai mandras bernas ir dar pagyrūnas. Nusipirko jis naujus čebatus ir laikrodį. Vaikšto po sodžių, didžiuojasi, puikuojasi, o niekas dėmesio nekreipia, nepagiria jo naujų pirkinių. Ką daryti? Ogi sugalvojo! Bėga katė, o bernas rėkia: „Bėk, ba kap spirsiu nauju čebatu!" Pasižiūrėjo į kaikrodį ir sako: „Kad per penkias minutas tavy cia nebūt!" Tai va kaip išradingai sugalvojo dėmesį į save atkreipti" (p. 144).

„Piemenys prasimanydavo visokių išdaigų. Moliadugnio ir Girežerio piemenys kartą suginė Mielyne. Sumanė surengti jaučių badynes - išbandyti, kurio sodžiaus galvijai stipresni. Pilypo Sčesnulevičiaus jautis susirėmė su moliadugniškio Kazio Makselės jaučiu. Pralaimėjo Kazio jautis: perdurtu šonu galviją paskui reikėjo pripjauti. Pilypas buvo savaip padykęs pusbernis: jis savo jaučiams peiliu pasmailindavęs ragus, kad tie aštresni būtų ir priešininkui skaudžiau durtų" (p. 146).

„Sodžiuje buvo du „komendantai": vienas - baronas (avinas), visas juodas, riestais ragais, kitas - Damino Paulaičio tekis (kuilys). Jie visokių išdaigų pridarydavo. Baronas ragais išmušdavo tvartų duris ir gyvulius išleisdavo, tekis atlenkdavo uždarytų durų brūzuklius. Kartą baronas užpuolė moteriškę. Pylė ragais į užpakalį, ir ta pargriuvo. Pakėlė galvą, žiūri: prieš ją juodas velnias, su ragais ir raudoną liežuvį iškišęs. Moteriškė žegnojasi, poteriauja, rėkia. Kai tik pasijudina, velnias vėl puola. Vargšelę išgelbėjo Varėnon ėję vyrai. Vėliau abu piktadarius teko papjauti" (p. 148).

 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė

 

 

     


 

 

Paslaptinga tautos dvasia

 

75-ojo jubiliejaus išvakarėse, gruodžio 7 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje  Romas Gudaitis - filologas, rašytojas, prozininkas, nepriklausomybės Akto signataras, pristatė naują savo knygą „Vytauto vergo įdagas. Rudnia išeina į dangų". Rašytoją lydėjo literatūrologas Petras Bražėnas, aktorius Rimantas Bagdzevičius.

P. Bražėnas pasakojo, kad su Romu buvo kursiokai ir pažintis tęsiasi 56 metus, atkreipė dėmesį - R. Gudaitis nuo 1981-ųjų yra aktyvus kūrėjas, kas porą metų išleidžiantis knygą: „Sėjėjai", „Lemties broliai", „Kartos". Kaip įsiveržimą į literatūrą apibūdino ironišką romaną „Metaforų medžiotojai". P. Bražėnas tvirtino, kad R. Gudaitis yra jautrus aplinkiniam pasauliui, kalbantis apie visuomenei aktualius klausimus, išgyvenantis atsivėrusių piktžaizdžių keliamą skausmą. Prisipažino visuomet priekabiai skaitydavęs R. Gudaičio tekstus, bet ilgainiui supratęs, kad šis rašytojas turi savo braižą, kelią, yra originalus ir nepalenkiamas, „juntama meistro ranka".

Aptardamas romaną „Vytauto vergo įdagas", P. Bražėnas, atkreipė dėmesį, jog Vytauto tema plačiai paplitusi lietuvių literatūroje, todėl rašytojas turėjo surasti kažką naujo, originalaus. Romanas, pasak literatūrologo, pats istoriškiausias iš visų anksčiau sukurtų, o Vytautas parodytas kaip žmogus, dėjęs save ant valstybės aukuro, žiaurus, valdingas, kamuojamas vidinių dramų, abejonių, skausmingų religinių ir geopolitinių pasirinkimų - ne paminklinis, bet gyvas žmogus.

Savitą šypsnį į kaimo kasdienybę kritikas įžvelgė nuotaikingoje novelėje „Rudnia iškeliauja į dangų". Anot P. Bražėno, autorius, gyvenime „iki nuobodumo rimtas", novelėse apie Rudnią žaižaruoja humoru ir sąmoju. Skaitytojus stebina spalvinga personažų galerija. Rudniškiai atpažįsta herojus - savo kraštiečius. Knygoje išryškėja istorinis, etnografinis, satyrinis, publicistinis aspektai, gausu gražaus humoro, yra geru nedorumu alsuojančių istorijų, subtilių psichologinių įžvalgų, dzūkų tarmės intarpų, iki skausmo mielų vietovardžių.

Rašytoją pasveikinti ir sutikti naują knygą atvyko būrelis draugų, rudniškių. Buvusi Romo kursiokė, Dalia Kavaliauskienė, kurianti jaukią, šiltą, moterišką lyriką, pasidalino įžvalgomis: „Rudnia išeina į dangų" yra paminklas Rudnios krašto žmonėms. Išeina gyvuliai, iškertami miškai, po to išeina ir žmonės. Romas kasa labai giliai. Kasdamas randa ir smėlio, ir žvyro, ir brangakmenį. Prasiveržia vanduo - gyvybės vanduo, visiems dovanodamas gyvybę. Rudnia dar gyvybingas kaimas, nes jame gyvena šviesūs žmonės". Birutė ir Vincas Švagždai pasveikino rašytoją artėjančio jubiliejaus proga, perskaitę savo kūrybos poemą, apžvelgę joje Romo kūrybos ir žmogiškosios būties kelią. „Mūsų kaimas nedidelis, bet yra ir kitas didysis kaimas - tai kapinės, tą būseną atitinka ir novelių rinkinio pavadinimas. Knygoje - paprastų žmonių likimai, bendravimo būdas - viskas pagarbiai", - pasakojo Birutė. Varėnos rajono mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius prisipažino, kad su rašytoju abu yra Rudnios ženciniai. Jam žinomos Rudnios kapinės, pažinotas vienas kitas knygos veikėjas. „Oriai ta Rudnia keliauja į dangų: dar vyksta mišios senojoje bažnyčioje, dar gyvena Švagždai, bekeliaudama Rudnia į knygą ir į du filmus pakliuvo ir vienintelė kaime Vilmutės karvė filme įamžinta".

Romas Gudaitis džiaugėsi, kad renginyje - jam artimi žmonės - rudniškiai, knygos herojų vaikai ir vaikaičiai. Sakė, kad šis susitikimas itin jautrus, asmeniškas, todėl jam kalbėti kaip niekad yra sunku: „bijau savo žodžiu sugadinti vakaro nuotaikos". „Pripratau prie garsiai kalbančių Rudnios krašto žmonių. Pirmą kartą įlipęs į pilną žalią traukinį, stebėjausi, klausiau žmonos Stasės, kodėl jie taip rėkia, gal žinanti. - Ne rėkia, o klega, - pataisė ji mane tuomet. Knygoje kalbu dzūkiškom intonacijom, įdėmus skaitytojas galbūt atleis man šį „grieką", labai jau norėjau priartėti prie šio krašto". Šią knygą rašiau gal būt visą savo gyvenimą, vis svarsčiau, ar atiduoti spausdinti, ar didelėje literatūros jūroje ji sulauks dėmesio. Čia daug tikrų prototipų. Kai kuriuos žmones iš aplinkinių kaimų atkėliau į Rudnią. Tik iš didelės meilės aprašiau tuos žmones, nenorėjau nieko įžeisti. „Dabar - tragiškas tuštėjimas Lietuvoje, bet egzistuoja paslaptinga tautos dvasia. Ateityje nebus mūsų, liks mūsų sielos atomai, liks sielų bendravimas, jis tęsis ir tęsis", - tęsė rašytojas.

Aktoriaus R. Bagdzevičiaus skaitė novelę „Verknys ir jo duktė Verknė", kitų kūrinių ištraukas. Pasiklausius jų viskas pasidarė aišku ir suprantama, paprasta ir šmaikštu, ir liūdna, ir gyvenimiška.

 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė  

 

 

Varėnoje prasidėjo Knygų Kalėdos

 

Gruodžio 7 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje prasidėjo Knygų Kalėdų akcija. Lankėsi labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus" (steigėjai - muzikantas Andrius Mamantovas  ir kultūros mecenatas Ramūnas Karbauskis) atstovė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkė Jadvyga Čeplikienė. Apsilankymo tikslas - pristatyti fondo veiklą, Varėnos rajono bibliotekoms, mokykloms, vaikų darželiams įteikti „Vaikų bibliotekėlės" knygų komplektus.

Šiais metais „Vaikų bibliotekėlės" serijoje - 13 naujų leidinių: antrojo Nacionalinio vaikų literatūros laureatų knygos - Aido Jurašiaus „Akmenukų pasakos" (I premija), Gintarės Adomaitytės „Žaliojo namo paslaptis" (II premija), Ievos Kasperavičiūtės „Kas nutiko susitikus" ir Ignės Zarembaitės „Emilio laiškas" (III premija), žemaičių kalbos skaitiniai „Cirulielis", Prano Mašioto, Neringos Dangvytės, Albino Žukausko, Aldonos Liobytės ir kt. kūriniai.

Leidyba dar tęsis keliolika metų, dar bus išleista 250-300 pavadinimų knygų. 10 tūkstančių tiražo užtenka visoms Lietuvos vaikų institucijoms apdovanoti, tačiau leidinių tiražai dvigubai-trigubai didesni, likusioji dalis įteikiama, vaikams, dalyvavusiems įvairiuose konkursuose, akcijose. Leidybai atrenkami tik geriausi lietuvių autorių kūriniai, skirti vaikams iki 10 metų. Nacionalinio konkurso komisijoje dirba devyni asmenys, tarp jų - literatūrologė Viktorija Daujotytė, vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, bendradarbiaujama su Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriumi (pirmininkas K. Urba), Lietuvos Rašytojų sąjunga. Labai svarbu, kad vaikas pamėgtų skaityti, kad jam būtų pasiūlyta pati geriausia literatūra.

 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė

 

 

 

Kaip išlaisvinti vaizduotę

 

Gruodžio 30-ąją, pirmąją Advento dieną vaikų knygų autorė, iliustratotė, leidėja Sigutė Ach susitiko su Varėnos viešosios ir Panočių bibliotekų jauniausiais skaitytojais. Į susitikimą atsivežė naują savo ir 500-ąją leidyklos „Nieko rimto" knygą „Balta ir spalvota". Tai penktoji knyga, kurios ir teksto autorė, ir dailininkė yra Sigutė.

Panočių pagrindinės mokyklos salę puošė vaikų akvarelių paroda, šventinis Advento vainikas, kurio pirmąją žvakę uždegė menininkė. Prisistatydama  Sigutė save įvardijo pačia nerimčiausia dailininke ir pasakų vaikams rašytoja. „Kai manęs kas nors paklausia, ką veikiu, atsakau: „nieko rimto", todėl prieš 15 metų su vyru įsteigtą leidyklą taip ir pavadinom „Nieko rimto", - šmaikštavo menininkė. Kuo įdomus šis susitikimas? Tuo, kad dailininkė mokė lavinti, išlaisvinti vaizduotę, atitrūkti nuo realybės, paskrajoti padebesiais, įsivaizduoti autobuso didumo katiną, pastebėti tigro ir bitės panašumus bei skirtumus, pasvarstyti, kas nutiktų, jei visi Panočių gyventojai atsidurtų Vilniuje, o vietoj jų gimtajame kaime būtų pastatyti kompiuteriai ir pan. Sigutė įsitikinusi, jog kiekvieno žmogaus pasąmonėje yra kūrybinis pradas, tik reikia išmokti jį išlaisvinti. Kiek žmonių - tiek skirtingų pasaulių, todėl būtina pagarbiai priimti vieniems kitų pastebėjimus, nuomones. Rodydama popieriaus lape išlietą dėmelę, kvietė jaunuosius skaitytojus pastebėti dėmelėje paslėptą reginį, suteikti jam pavadinimą, užrašyti trumputį paaiškinimą. Taip gimsta įvairūs Sigutės Ach knygų ir paveikslų personažai. Paveikslėlių komentarų rašymas, Sigutės teigimu, padėjo jai atsikratyti auditorijos baimės ir sukurti pasakas. Akvarelės balučių ir komentarų rašymo pamokėlių Sigutė siūlė susirasti naujojoje jos knygoje „Balta ir spalvota".

Dalyviai atliko ir praktines užduotis. Sigutė patarė susikaupti, vaizduotėje susikurti gražius vaizdus, nes išlaisvinta vaizduotė gali padėti atrasti save. Balto popieriaus lape palietos akvarelės balutės  turėjo įaudrinti susirinkusiųjų vaizduotes. Toje pačioje „balutėje" vaikai matė skirtingus dalykus: bananą, kepurę, ūsus, vaivorykįtę, debesėlį, mėnulį, subliuškusį kamuolį, skėtį, o Sigutė joje pamatė besišypsančią sraigę su kopėtėlėmis į dangų. Susitikimų metu gimė keturi piešiniai, kuriuos padovanojo Panočių ir Varėnos viešajai bibliotekoms.

Renginį rėmė Lietuvos Kultūros  ministerija, Kultūros taryba.

 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė

 

     

 

Dzūkiškos būties ir buities trupmenos

 

Lapkričio 30 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje Romas Sadauskas pristatė trupmenų poemą „Sudzievuliu", kalbėjo apie dzūkišką tarmę ir savo paties gyvenimą.

„Kodėl aš noriu rašyti dzūkiškai? Ogi todėl, kad žemaičiai turi savo raštiją - Žemaitę, Motiejų Valančių žemaitiškai išleido, turi ir šiandien nemažai žemaitiškai rašančiųjų. Aukštaičiai Antaną Baranauską tarmiškai išleido. Dzūkai to neturi.  1936 metais Julius Būtėnas išleido knygelę „Sciklinės gonkos". Ilgai jos ieškojau, jokioje bibliotekoje neradau. Vinco Krėvės pirmas „Šiaudinės pastogės" variantas buvo parašytas dzūkiškai, tačiau kalbininkas Jonas Jablonskis autorių subarė, kam jis skaldo Lietuvą. V. Krėvė numojo ranka ir paliko apsakymus kalbininkams taisyti. Tačiau kur nors rankraščiai turėtų būti, jei dzūkai būtų tokie atkaklūs kaip žemaičiai, jie išleistų V. Krėvę dzūkiškai", - pasakojo R. Sadauskas.

Rašytojui, pabėgus iš Druskininkų į Demeniškių kaimą, esantį netoli jo gimtinės, atgijo vaikystės prisiminimai, kilo noras juos papasakoti, bet yra dalykų, kuriuos gali perteikti tik gimtosios tarmės žodžiai, todėl Romas ėmėsi dzūkiškų tekstų. Dienos šviesą išvydo apylinksmė proza „Raibas gyvenimėlis" , eilėraščių rinkinys „Diemeniškių obscenas", trupmenų poema „Sudzievuliu".

„Tūlam iš mūsų žodis trupmena primena matematiką, o Dzūkijoje, tarp Veisijų ir Seirijų, šis žodis reiškia trupinį arba gurinį. Iš tokių buities ir būties trupmenų ir gimė poema „Sudzievuliu", - patikslino autorius. Knyga - tikras paminklas dzūkų tarmei, bet ne viso krašto, o būtent tų vietovių, iš kurių yra kilęs Romas Sadauskas, kuri skambėjo jo tėvų lūpose, kurią jis pirmą kartą išgirdo būdamas motinos įsčiose. Šią knygą autorius vadina gyvenimo knyga: Galbūt rašiau ją visą gyvenimą. Gal net savo motinos įsčiose pradėjau, ten kur pirmą kartą išgirdau savo gimtąją tarmę". Autoriui neramu, kad tarmė prapuls užmarštin: „Bet aplinkiniai žmonės šneka ne taip, kaip iš motinos lūpų girdėjo, o kaip televizorius moko. <...> Sykiu su tarme, tąja įsčių byla, prapuola ir mūsų tapatybė, dzūkais liekame tik iš dalies, kaip ano krašto gyventojai... O gal dar ne vėlu? ...niekas, o niekas daugiau, cik dzūkas su dzūku suscikį ir isiskirdami, tep logadniai neacisveikina  - Sudzievuliu..."

Rašytojui tenka pripažinti, kad knyga pasirodė įdomesnė žemaičiams, o ne jo kraštiečiams ir skiria leidėjams tokią padėką: „Dėkavodamas šią knygelę išleisti padėjusiems žemaičiams autorius nepraranda vilties, kad ji ir dzūkams nebus kas trūkškalas akin..."

Romui Sadauskui norėtųsi, kad krašto atminimo išsaugojimas rūpėtų ne tik jam ir dar saujelei  žmonių, bet ir valdžios atstovams. Rašytojas prisipažįsta, kad yra gavęs Ievos Simonaitytės, Žemaitės, Juozo Paukštelio, Dionizo Poškos literatūrines premijas, o Vinco Krėvės, deja, ne, nors jam atrodo, kad įsteigti tokią premiją jau seniai reikėjo. Visi iki šiol daryti žygiai nedavė apčiuopiamų rezultatų, bet būrelis entuziastų neplanuoja pasiduoti, atvirkščiai, jaučiamas ryžtas siekti, kad tokia premija būtų įsteigta.

Nemokančiam dzūkiškos tarmės sunku įveikti poemos trupmenas, tenka pavargti, kol raides sudėlioji, lyg iš naujo mokytumeisi kalbos, o paskui dar reikia ir mintį suprasti. Čia klausytojams gelbėjo Varėnos viešosios bibliotekos darbuotoja Renata Česnulevičienė. Skaitovės lūpose atgijo eilės, žodžiai į gavo prasmę.

 

Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė

 

 

RENKAME BENDRUOMENIŠKIAUSIĄ SENIŪNIJĄ!

 

2016 m. spalio 29 d.-gruodžio 3 d. vyksta Varėnos rajono savivaldybės šventė-konkursas „Bendruomeniškiausia seniūnija". Šis konkursas skirtas Vietos bendruomenių metams, geriausiai bendruomenių veiklą puoselėjančioms Varėnos rajono savivaldybės seniūnijoms nustatyti ir įvertinti.

Konkurso pagrindinis tikslas - skatinti seniūnijas prisidėti prie darnios vietos bendruomenių veiklos didinant gyventojų pilietinį aktyvumą ir stiprinant bendruomenių dalyvavimą vietos savivaldoje, gerinant viešąją nuomonę apie vietos bendruomenes ir jų veiklą; ugdyti vietos žmonių sąmoningumą, pilietiškumą, veiklumą ir atsakomybę už vietos  bendruomeniškumo tradicijų puoselėjimą ir sklaidą; įvertinti seniūnijų veiklą puoselėjant ir skleidžiant vietos bendruomeniškumo tradicijas.

Konkurso dalyviai - Varėnos rajono savivaldybės seniūnijos, seniūnijose veikiančios bendruomenės, kultūros, švietimo įstaigos, visuomeninės organizacijos, kitos seniūnijos teritorijoje veikiančios organizacijos.

Prisegame konkurso nuostatus. 

Maloniai kviečiame dalyvauti konkurso renginiuose! 

 

 

„BENDRUOMENIŠKIAUSIOS SENIŪNIJOS“ KONKURSAS STARTAVO MARCINKONYSE!

 

Renginys prasidėjo koncertu Marcinkonių kultūros centre, ten pasirodė seniausi ir garsiausi seniūnijos kolektyvai. Margionių klojimo teatras parodė spektaklį „Janytės liga" pagal J. Geniušį. Žiūrų etnografinis ansamblis džiugino savo skambiom dainom. Marcinkonių etnografinis ansamblis vainikavo koncertą savo pasirodymu.

Marcinkonių geležinkelio stotyje vyko parodos „Čia mano namai" atidarymas. Savo darbus pristatė Marcinkonių, Kabelių, Darželių, Musteikos, Žiūrų bendruomenių žmonės. Čia buvo galima pamatyti audėjų, mezgėjų, nėrėjų, pynėjų, drožėjų, dailininkų, šiaudelių vėrėjų ir darbščiųjų rankų būrelio vaikų darbų. Dalis parodos buvo skirta Marcinkonių geležinkelio stoties istorijai atminti. Visi pasigrožėjo paroda, pasiklausė parodos pristatymo ir dzūkiškų dainų.

Marcinkonių bendruomenės veiklos centre „Spanguolė" vyko Kulinarinio paveldo pristatymas. Jonas Bajoriūnas pristatė patiekalus, kuriuos ruošdavo senoliai – naminę duoną, grikinę babką, kaimišką pyragą, „širšių" medų, varškės sūrį, trupininį pyragą, morkinį pyragą, „drebulę", kepeninę, „saltisoną", sūdytus lašinukus, pyragėlius su grybais, žolelių arbatą ir troškintus kopūstus su zelionkom. Stalas buvo turtingas, nes visi stengėsi ir dirbo.

Didelis ačiū Kabelių, Darželių, Margionių, Musteikos, Žiūrų ir Marcinkonių bendruomenių žmonėms. Dar kartą susirinkome ir bendromis jėgomis suorganizavome nuostabų renginį.

 

Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška

Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė

 

 

     

 

 

„BENDRUOMENIŠKIAUSIOS SENIŪNIJOS“ KONKURSAS ATKELIAVO Į KANIAVOS SENIŪNIJĄ

 

 

Žmogus gražus, kai savo darbu puošia žemę,

Žmogus gražus, kai vertina kitus,

Kai savo širdį, jautrią ir neramią,

Kitiems dalina lyg lietaus lašus.

(A.Baltakis)

 

Lapkričio 6 d. 13 val. į Panočių pagrindinę mokyklą rinkosi Kaniavos seniūnijos bendruomenės, kur vyko šventė-konkursas  „Bendruomeniškiausia seniūnija". Šios šventės šeimininkė Birutė Švagždienė pasitiko svečius ir komisijos narius, kuriuos supažindino su seniūnijos istorija ir pristatė Dubičių ir Panočių bendruomenių  gyventojų darbus tautodailininkės Saulės Lazarevičienės nepakartojamus  sodus, verbas, juostas, Stasės Paulaitienės ir Marytės Avižinienės nuostabius kryželiu siuvinėtus paveikslus, Onutės ir Algirdo Guntulionių šilumą skleidžiančius dirbinius iš vilnos, Aušros Smelevičienės ažūrinius karpinius, Aldonos Rutkauskienės ir Mildos Jatkevičienės nėrinius ir mezginius. Savo pynimo ir rišimo darbus  pristatė Vladislavas Krakevičius, o kalvio Olego Labovičiaus darbais buvo galima pasigrožėti nuotraukose. Savo meilę gamtai  Algis Paulaitis išreiškė meniškose nuotraukose. Parodą vainikavo Aldonos Padmaskienės atgaminta etnografinė pirkia. Krokšlio bendruomenė parodė filmą apie savo veiklą, o su Dubičių ir Panočių bendruomenių veikla buvo galima susipažinti stenduose.

Po parodos pristatymo visi buvo pakviesti į salę pasižiūrėti koncerto, kuriame dalyvavo: panočiškiai O. Taraškevičienė su dukra, Edgaras Molis, šokių kolektyvas (vadovė Daiva Akulavičienė), dubičiškiai- muzikantas Edvardas Juškevičius, Marijona Skamarakienė, Aleksandras Radzevičius, sesės Vaida ir Vida Markevičiūtės ir retro ansamblis „Neramios širdys"(vadovė Filiutė Kapočienė). Gražią poemą apie Kaniavos seniūniją sukūrė ir perskaitė rudniškis Vincas Švagždys. Koncerto pabaigoje Birutė Švagždienė pakvietė visus sudainuoti „Giminių dainą". Komisijos pirmininkas Jonas Kleponis įteikė administracijos direktoriaus Alvydo Verbicko padėkos raštus bendruomenėms bei įstaigoms ir pasidžiaugė gražia švente. Po koncerto seniūnas Edvinas Grikšas padėkojo visiems prisidėjusiems prie šventės ruošimo ir pakvietė  paragauti kulinarinio paveldo. Birutė Švagždienė pristatė patiekalus, kuriuos ruošdavo mūsų krašto senoliai - sviestą, maslionkas, naminę duoną, aguonpienį, raugintus būrokėlius ir kopūstus, raugintus ir keptus obuolius, kepas bulves su lupyna, grikinę babką, kaimišką pyragą, medų, varškės sūrį, „drebulę", sūdytus lašinukus, vytintą palendricą, švilpikus, spanguolių kisielių, medaus girą,džiovintus  obuolius, pyragėlius su grybais, raugintas zelionkas, bandą. Stalas buvo turtingas, nes visi stengėsi ir dirbo.

 

Filiutė Kapočienė, Dubičių kultūros centro direktorė

 

KELI ŠTRICHAI KANIAVOS SENIŪNIJOS ISTORIJAI

                                                                 

                                  Upelis mažas - Kaniavėlė,

                                  Toks pat ir kaimas - Kaniava,

                                  O kiek problemų jie sukėlė-

                                  Tokia jau mūsų Lietuva.

                                  Kadais garsus čia buvo dvaras,

                                  Nes daugel žemių valdė jis,-

                                  Lig šiol istorikai dar tarias,

                                  Kur dingo Kaniavos pilis.

                                  Ir ko tik tam dvare nebūta-

                                  Puškėjo bravorai keli,

                                  Nebuvo žmonės pasipūtę,

                                  Saikingai gėrė - kiek gali.

                                  Kaip patogiau čia įsikūrus,

                                  Galvojo vietinė valdžia,

                                  Ir rezultatą šiandien turim-

                                  Štai seniūnijos čia pradžia.

                                  Žinojo Vidas Abromaitis,

                                  Kas kelis amžius valdė mus,-

                                  Istorijos tas lobis, kraitis

                                  Su juo nuėjo į kapus.

                                  Po karo faktų būta sočiai,

                                  Tiesos jau nieks neras išties-

                                  Staiga apylinkė Panočiuos

                                  Pradėjo veikti po nakties...

 

                                  Gal žalio miško išsigando,

                                  O gal vilkų kokios gaujos,-

                                  Dabar gandai visokie sklando,

                                  Bet vardas liko Kaniavos.

                                  Tarybinė mada užėjo-

                                  Visi vadai - pirmininkai,-

                                  Kiek jų apylinkėj praėjo,

                                  Istorija nutyli tai.

                                  Pirmininkavo čia Makselis

                                  Turbūt kelis metus vos vos,-

                                  Kaimynai tai patvirtint gali-

                                  Bijojo tik savos žmonos...

                                  Žemaitė buvo nuo Raseinių-

                                  Žemaičiams dzūkai ne savi,-

                                  Pamatė - auklėt neišeina,

                                  Todėl miestan pabėgo ji.

                                  Ir Vaicekausko pėdos liko-

                                  Reikėjo jam visur suspėt,-

                                  Žmogus galėjo likti plikas,

                                  Kad tik jo įstaiga klestėt.

                                  Čia dirbo pirmininkas Jonas

                                  Jis buvo savas iš tiesų,

                                  Su juo net skaitėsi rajonas,

                                  Vadino žmonės jį Tėvu.

                                  Daug metų Janina plušėjo,

                                  Ir buvo ji stropi išties,-

                                  Iš kur samanės tiek turėjo,

                                  Nes ja mokėjo už eiles ...

                                  O ko gyvenime nebūna-

                                  Net jeigu reikia, kelią duok,-

                                  Tapai jau, Edvinai, seniūnu,

                                  Bet ant stirnaičių nevažiuok...

 

                                  Kadais apylinkė klestėjo,

                                  Kiek valdė kaimų, kiek žmonių,

                                  Vidurines net dvi turėjo,

                                  Pradinės pilnos mokinių...

                                  Čia lenktyniavo du kolūkiai,

                                  Kuris anksčiau javus pasės,

                                  Nors ūkių lygis buvo smukęs

                                  Vaikai ateis talkon, padės...

                                  Miestan jaunimas išvažiavo,

                                   Dar emigracijos banga,-                            

                                  Kažin ar kas nors paskaičiavo,

                                  Kiek sumažėjo Kaniava.

                                  Anksčiau šilai aplinkui ošė,

                                  Čiulbėjo paukščiai taip linksmai,

                                  Dabar kelmai šilus tuos puošia,

                                  Nepravažiuojami keliai.

                                  Bet kaniaviškiai nedejuoja,

                                  Nes verkt, raudot nėra prasmės,-

                                  Naujieji dzūkai atvažiuoja,

                                  Ir Kaniava vėl suklestės.

                                  Gamta ir grybai kaip magnetas

                                  Vilioja , masina tikrai,

                                  Gyvena čia ne tik poetai,

                                  Atvyksta mokslo daktarai.                        

                                    Ūla kas vieną kartą plaukė,

                                  Pamiršt gražuolės negalės,-

                                  Jis visą žiemą kantriai laukia,

                                  Kada ja vėlei plaukt galės.

                                  Kalena dar Matučio kalvė,

                                  Ir eilės dar ilgai skambės,

                                  Saulutės juostos margaspalvės

                                  Toliau ilgės ir dar gražės.

 

                                  Visi taip kėlėme kultūrą,

                                  Ansambliai skamba net keli,

                                  Česnulis pridrožė skulptūrų,

                                  Stogastulpių tiek pakely.

                                  Visus išvardinti reikėtų,

                                  Kas duoklę davė kraštui mūs,-

                                  Seniūnija, jei tik galėtų,

                                  Dangun atkeltų jiems vartus...

                                  Gudaitis dzūkus pripažino-

                                  Iš lūpų jo tokia žinia-

                                  Naujausią knygą pavadino -

                                  Į dangų keliasi Rudnia.

                                  Sėkmės darbuos tau, Seniūnija,

                                  Globok bedarbius ir senus,

                                  Gražiais darbais papuošk Dzūkiją,-

                                  Lai Grybų šventėj grybų bus...

 

                                  Vincentas Švagždys

                                  2016-11-05

 

 

 

 

„BENDRUOMENIŠKIAUSIOS SENIŪNIJOS“ KONKURSAS MERKINĖJE

 

 

Lapkričio 6 dieną Varėnos rajono savivaldybės 2016 m. šventėje - konkurse „Bendruomeniškiausia seniūnija" Merkinės seniūnijos bendruomenės pristatė programą  „ Mes - viena šeima". Žiūrovus bei komisijos narius smagiai pasitiko Kibyšių kaimo kapela „Senas sodžius", kuri neseniai atšventė veiklos dvidešimtmetį, vadovas Tautvydas Prieskienis, taip pat visus susirinkusius pasveikino ir bendruomenių veikla pasidžiaugė Merkinės seniūnas Gintautas Tebėra.

Šis renginys yra skirtas vietos bendruomenių metams. Šventėje dalyvavo Merkinės seniūnijoje veikiančios bendruomenės: Vilkiautinio, Panaros, Subartonių, Gudakiemio kaimų bendruomenės, asociacija Kibyšių bendruomenė, Merkinės miestelio bendruomenė, Merkinės bendruomenės asociacija, kultūros, švietimo įstaigos, visuomeninės organizacijos, verslininkai ir ūkininkai.  Buvo pristatomos vietos amatininkų, tautodailininkų darbų parodos: Maksimonių kaimo menininkų bendruomenę atstovavo Džiugas Petraitis, Rūta Indrašiūtė, Elvyra Petraitienė su keramikos dirbiniais,  Laimos Saviščevienės sodai puošė sceną,  Zakavolių- Pelekiškių bendruomenę atstovavo keramikai, Teresė Jankauskaitė, Gražina Juzėnienė, Petras Pretkelis, Pilnų namų bendruomenė pristatė nuostabaus skonio žolelių arbatas, buvo eksponuojami Subartonių bendruomenės atstovės Jurgitos Dadurkaitės-Slaminienės karpiniai, taip pat mus džiugino Merkinės globos namų gyventojų darbeliai, kuriuos padėjo parengti Aušra Šidlauskienė, Birutė Janickienė. Merkinės kultūros centrą taip pat puošia jaunojo dailininko merkiniškio Algimanto Černiausko paveikslas, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre eksponuojama keramiko iš Liškiavos Algimanto Kazlausko darbų paroda. Tautodailininkų ir amatininkų parodų organizavimu rūpinosi Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojai: Algimantas Černiauskas ir Laima Saviščevienė.  Vaizdo projekcijoje pristatėme bendruomenių, visuomeninių organizacijų, švietimo, kultūros įstaigų, seniūnijos teritorijoje veikiančių įmonių ir privataus verslo darnią veiklą. Vaizdinę medžiagą parengė Mindaugas Černiauskas. Scenografiją paruošė Rūta Lesniauskienė, o reikalingais rekvizitais  mielai pasidalino  „Merkinės sendaikčių krautuvė".

Meninėje programoje dalyvavo jungtinis folkloro ansamblis sudarytas iš Varėnos kultūros centro Merkinės, Panaros, Kibyšių, Vilkiautinio filialų kolektyvų, vadovai: Laima Jakštienė, Ona Marcinonienė, Tautvydas Prieskienis, Aldona Zubrienė. Vaikišku žavesiu džiugino darželinukai, kuriuos dainuoti moko Jurgita Večkienė, Vilkiautinio bibliotekos jaunosios lankytojos Iveta ir Donata Basevičiūtės smagiai pasierzino ir parodė kaip šeimoje nereikėtų elgtis, šeimas jungiantis etnokultūros klubas „Kukumbalis" smagiai padainavo, vadovai Rita ir Vytautas Černiauskai. Taip pat pasirodė Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos Merkinės skyriaus auklėtiniai, jaunių ansamblį paruošė Kęstutis Breidokas, akordeonisto Edvino Plutuliavičiaus mokytojas - Darius Bachovas. Solistė Roneta Saveiskytė iš Panaros bendruomenės suvirpino širdis jautria daina, ją dainuoti moko Kęstutis Breidokas. Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos mokiniai su mokytojais Rita ir Vytautu Černiauskais parengė šiuolaikišką improvizaciją pagal Vinco Krėvės padavimą „Milžinkapis", Merkinės kraštotyros ir genocido muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas atliko dainą pagal Pauliaus Širvio „Pilėnų lopšinę". Merkinės bendruomenės choras „Merkinė" nepaliko abejingų, vadovas Kęstutis Breidokas, o programą vainikavo bendra kolektyvų daina „Devynios žolelės". Komisijos pirmininkas Jonas Kleponis įteikė administracijos direktoriaus Alvydo Verbicko padėkos raštus bendruomenėms bei įstaigoms ir pasidžiaugė gražia švente, o gaspadorius - Arūnas Glavickas ir gaspadinė - Aldona Zubienė pakvietė visus paragauti kulinarinio paveldo, kurį paruošė Merkinės seniūnijos moterys drauge su bendruomenių šeimininkėmis, vaišių metu liūdėti neleido Merkinės kapela „Strauja", vadovas Arvydas Janulevičius. (nuotr. Algimanto Černiausko)

 

Varėnos kultūros centro Merkinės filialo direktorė

 

     

 

 

 

ŠVENTĖ-KONKURSAS „BENDRUOMENIŠKIAUSIA SENIŪNIJA“ JAKĖNUOSE

 

Lapkričio 12 dieną Varėnos rajono savivaldybės 2016 m. šventėje-konkurse „Bendruomeniškiausia seniūnija" Jakėnų seniūnijos bendruomenė pristatė programą „ Pas močiutę augau". Seniūnijoje yra dvi bendruomenės: Žilinų ir Puodžių.

Šventė prasidėjo įspūdinga ir turtinga amatininkų paroda. Parodoje savo prabangiąją  keramiką pristatė Rasa Balčiūtė- Šaltenienė, ažūrinius nėrinius Zosė Tarailienė, Aušra Jachimovičienė  ir Dalė Staniulionienė, nepriekaištingus skiautinius Aldona Mukane. Gamtos vaizdų fotografijas parodoje eksponavo Renata Poškevičienė. Daug komplimentų sulaukė medžio drožėjai: Marius Kibildis, Andrius Kaziukonis, Algis Čenkus. Savo kantrybe stebino Laimos Marčiulionienės kryželiu siuvinėti paveikslai. Megztus drabužėlius mažiesiems eksponavo Aurelija Kibildytė, o jos mama Nijolė- gražias raštuotas kojines. Galėjome pasidžiaugti Ritos Kilčiauskienės skaromis, Rimos Kondratavičienės keramika, Jurgitos Čenkienės floristika. Giedrė Šaudytė- Antanavičienė eksponavo savo įvairia technika atliktus ir įvairaus žanro  darbus. Pačios jauniausios parodos dalyvės Džesika ir Estala Staknytės pristatė dailią keramiką ir tapybos darbus. Didžiuojamės šauniaisiais auksinių rankų meistrais.

Koncertą pradėjo merginų šokių kolektyvas  su šokiu ,,Mikitienė".  Skambias dainas dainavo etnografinis ansamblis ,,Puodžių keturnycis", valsą šoko vienos moterys. Dzūkiškas dainas scenoje dainavo vaikų ansamblis ,,Legendukai" ir močiutės, mamos ir dukros trio. O Štai Vytės daina buvo apie ežiuką. Koncertą tęsė muzikali Grigūnų šeima. Patys mažiausi šoko ,,Du gaidelius", o vasaras leisdami pas močiutę ir dieduką kaime su mama Daiva nuotaikingą programą sukūrė Gija ir Joris. Justė  su Eldaru šoko sambą ir rumbą. O štai mokytojų dainuojami romansai virpino širdis. Skambėjo paskutinė koncerto daina ,,Pas močiutę augau". Koncertą vedė Evelina Masalskaitė.

Kalbėjo seniūnas D. Junevičius . Jis pasidžiaugė matydamas tokią  susibūrusią seniūnijos bendruomenę, dėkojo visiems prisidėjusiems prie šventės. Po to visus pakvietė prie gausaus , dzūkiškais valgiais nukrauto stalo, primindamas visiems jų istoriją. Klebonai Algimantas ir Ignas pašventino gausų stalą ir palinkėjo visiems susiklausymo. Visi ragavo dzūkiškas vaišes ir gyrė šeimininkes.

Šventėje dalyvavo ir garbinga komisija, kurios pirmininkas Jonas Kleponis įteikė rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Alvydo Verbicko pasirašytus padėkos raštus.

Dėkojame visiems, kurie bent kruopelyte prisidėjo prie mūsų bendruomeniškumo puoselėjimo.

 

 

 

ŠVENTĖ-KONKURSAS „BENDRUOMENIŠKIAUSIA SENIŪNIJA" VARĖNOS SENIŪNIJOJE

 

Lapkričio 13 dieną Varėnos rajono savivaldybės 2016 m. šventėje - konkurse „Bendruomeniškiausia  seniūnija" Varėnos  seniūnijos bendruomenės  paruošė meninę  programą „ Po rudenėlio  darbų,,. Kadangi  renginio data sutapo  su liaudyje  seniau švenčiama Šv. Martyno diena, o tai buvo  paskutinė šventė prieš adventą, tai  bendruomenės  ir jungtinę programą paruošė šia  tema."

Varėnos seniūnijoje  dirba šios  kaimo bendruomenės: Sarapiniškių,  Gudžių, Nedzingės, Tolkūnų, Senosios Varėnos , Perlojos, Giražerio kaimų bendruomenės. Tai didelis būrys  šiū  bendruomenių saviveiklininkų  ir dalyvavo meninėje programoje. Skambiomis  liaudies dainomis džiugino Sarapiniškių ir Nedzingės kultūros centrų folkloro kolektyvai ,A. Ryliškio mokyklos vaikų folkloro kolektyvas ,,Serbenta,,. Kaimo muzikantas A. Blėda linksmino gražia muzika ir dainomis. Pasakotoja jaunoji Kamilė iš Gudžių visiems papasakojo nuotykį apie bites. Gudžių kultūros centro moterų šokių kolektyvas pašoko smagius liaudies šokius. O Perlojos kaimo kapela ne vieną dalyvį pakėlė šokiui. Smagiai visi  vos sutilpdami Varėnos kultūros centro salėje kartu su seniūnu sukosi  bendrame ratelyje.


Šventės metu veikė  amatininkų paroda. Čia buvo galima susipažinti su kalvio Truncės darbais, Petruškevičienės rankų darbo siuviniais, parodą puošė ir Česnulevičienės paveikslai.

Kulinario paveldo stalą puošė  gausus senovinių valgių pasirinkimas. Pradedant bulvinėmis bandomis, grikine babka,virtais žirniais ir kt. Prie stalo M. Didikienė papasakojo apie seniūniją, jos nuveiktus darbus.
Seniūnas D. Lukminas visiems saviveiklininkams  atnešė didelį pyragą ir pasidžiaugė seniūnijos bendruomene, dėkojo visiems prisidėjusiems prie šventės
Dėkojame visiems, kurie prisidėjo prie mūsų bendruomeninės veiklos, o ypač  tiems žmonėms, kurie dirba savo kaimų gerovės labui  negaudami    tai  jokio atlyginimo.,dirbdami  visuomeniniais  pagrindais.

 

Sarapiniškių  kaimo bendruomenės  pirmininkė   Milda Balkuvienė

 

     

 

 

 „BENDRUOMENIŠKIAUSIOS SENIŪNIJOS“ KONKURSAS MATUIZOSE!

 

Lapkričio 19 d. Varėnos kultūros centro Matuizų filiale šurmuliavo visas būrys Matuizų seniūnijos saviveiklininkų, amatininkų, verslininkų bei įvairių įstaigų atstovų. Matuizų seniūnija pristatė konkursui „Bendruomeniškiausia seniūnija" paruoštą savo programą „Viena šeima". Šventę atidaręs Matuizų seniūnas Mindaugas Matuiza į sceną pakvietė Matuizų kaimo bendruomenės pirmininkę Oksaną Sereičikienę, kuri supažindino su seniūnijos gyvenimu, svarbiausiomis jos veiklomis bei pagrindiniais visuomeninės veiklos puoselėtojais. Ne už ilgo scenoje pasirodė visas būrys įvairaus amžiaus Matuizų seniūnijos kolektyvų ir atlikėjų. Po nuotaikingos programos komisija buvo pakviesta į kitose patalpose surengtą gausią parodą, kurioje eksponuojami patys įvairiausi darbai - nuo siuvinėjimų ir mezginių, iki rankų darbo knygų, akmens skulptūrų bei kalvystės šedevrų. Matuiziškiai bei miestelio svečiai lapkričio 21-24 d. 15-19 val. dar turi galimybę aplankyti parodą, veikiančią Varėnos kultūros centro Matuizų filialo patalpose. Konkursinę programą vainikavo Matuizų seniūnijos moterų paruoštas kulinarinio paveldo pristatymas, stebinantis patiekalų gausa ir puošnumu. Matuiziškių žiūrovų salė, kaip visada, buvo sausakimša.

 

       

 

„BENDRUOMENIŠKIAUSIOS SENIŪNIJOS" KONKURSAS VALKININKŲ SENIŪNIJOJE

 

 

2016 - uosius Lietuvos Respublikos seimas paskelbė Vietos bendruomenių metais. Norėdama prisidėti prie šalyje vykstančių renginių, Varėnos rajono savivaldybė inicijavo   šventę - konkursą „Bendruomeniškiausia seniūnija", kurioje lapkričio 20 dieną Valkininkų seniūnijos bendruomenės pristatė programą „Lietuviai Lietuvoje".

Šventėje dalyvavo Valkininkų seniūnijoje veikiančios bendruomenės: Dargužių, Naujųjų Valkininkų, Šalčios krašto, Valkininkų. Buvo pristatytos vietos amatininkų, tautodailininkų darbų parodos: Valkininkų bendruomenei atstovavo Roma Kazlienė,  Ramutė Kvedaravičienė, Aldona Babravičienė  eksponavo nertus vašeliu darbus, Danutė Blažulionienė ir  Audronė Staučienė - riešines, Eugenija Strazdienė - pintas juostas, paveikslus, riešines, medžio darbus, Danutė Urbanavičienė ir Vilma Žemaitienė pateikė nertus darbus, siuvinėtus kryželiu paveikslus, Aldona Tolvaišienė pristatė savo mamos Vladislavos Kažanauskienės - austus divonus, Jolanta Molienė - šiaudinius sodus, Ramunė Balandžiūnienė, Rūta Glinskytė - Kavaliauskienė, Vladas Lisaitis - savo paveikslus, tapytus projekto „Antaninių kermošius" metu, gamtos vaizdų fotografijas parodoje eksponavo Valkininkų klebonas Bronius Krakevičius. Dargužių bendruomenei atstovavo Ana Kierienė su siuvinėtais kryželiu paveikslais, Dana Volungevičienė - megztomis rankinėmis, Janina Uždavinienė parodą papuošė pateikusi megztas lėles, taip pat savo mezginius pristatė Inga Beiniūtė ir Karolina Čiurlionytė. Veikė fotografijų paroda „Dargužiai tarp praeities ir dabarties", skirta kaimo 450 metų jubiliejui. Šalčios krašto bendruomenei atstovavo Živilė Kavaliauskienė su pačios gamintomis vazomis ir floristinėmis kompozicijomis, Ona Kalinkevičienė -  austu rankšluosčiu, Ona Urbelionienė -  austu Lietuvos himnu, taip pat buvo eksponuojami Zofijos ir Bronės Biekšienių austi divonai. Naujųjų Valkininkų bendruomenei atstovavo tautodailininkė Natalija Stepanova pristačiusi paveikslus ir dekoruotą stiklą, medžio darbus pateikė Vytautas Česnys ir Romualdas Dervinis. Nijolė Vencienė eksponavo paveikslus, floristinę kompoziciją. Skulptoriaus Nerijaus Kavaliausko vadovaujami vaikų globos namų „Spengla" auklėtiniai demonstravo keramikos darbus. Vaizdo projekcijose buvo pristatyta bendruomenių veikla.

Koncertinę programą pradėjo romansų grupė „Santaka" (vad. Aldona Japertienė). Skambant paskutiniams romanso „Po auksiniais beržais" akordams scenoje pasirodė armonikierius Banadas Urbelionis, atlikęs tris kūrinius. Valkininkų gimnazijos mokiniai su mokytoju Gintaru Augustinavičiumi parengė šiuolaikišką improvizaciją pagal Gintaro Grajausko kūrybą. Muzikiniais intarpais pasirodymą papildė Valkininkų etnografinis moterų ansamblis „Santaka" (vad. Aldona Japertienė). Programą vainikavo bendra kolektyvų daina „Tėvyne Lietuva".

Po koncerto Kristina Žundienė (laikinai vykdanti Valkininkų seniūno funkcijas) trumpai pristatė seniūniją, pasidžiaugė bendruomenių veikla. Taip pat įteikė padėką Gintarui Augustinavičiui už geranorišką bendradarbiavimą ruošiant programą. Komisijos pirmininkas Jonas Kleponis ir Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Giedrius Samulevičius įteikė administracijos direktoriaus Alvydo Verbicko padėkos raštus bendruomenėms bei įstaigoms ir pasidžiaugė gražia švente.

Renginio pabaigoje visi susirinkusieji ragavo kulinarinio paveldo patiekalų. Vaišių metu liūdėti neleido armonikierius Banadas Urbelionis.

 

Jolanta Molienė

 

       

 
 
 
   

Dienos kaip šventė...

 

Šiemet savivaldybės inicijuotame konkurse „Bendruomeniškiausia seniūnija" dalyvavo ir Vydenių seniūnija, savo renginį pavadinusi „Mūsų dienos kaip šventė".

 

Praėjusį šeštadienį (lapkričio 26 d.), į konkursinį renginį susirinko apie 150 žmonių. Susirinkusieji dar prieš renginio pradžią apžiūrinėjo Varėnos kultūros centro Krivilių filiale kulinarinio ir kultūrinio paveldo parodą, kurią komisijos nariams pristatė šio filjelo direktorė Virginija Černiauskienė.. Parodoje ant stalo gausiai sugulė neužmirštamų audėjų Emilijos Nedzveckienės, Laimos Šimkonienės, Bronės Korkutienės, divonai ir austi rankšluosčiai. Didelį įspūdį lankytojams paliko Rimutės Volodzkienės išsiuvinėti metrikai su jos dukrų atvaizdais. Dovilės Butėnienės rankų darbo papuošalai, Vladzės Markevičienės raštuotos pirštinės, Jolitos Parapinavičienės įvairūs mezginiai.

Vydenių seniūnė Genė Ramaškienė trumpai pristatė Vydenių seniūnijos bendruomenę, atkreipė dėmesį, kaip vykdoma veikla, kalbėjo, kad prie šio renginio prisidėjo: Varėnos kultūros centro Krivilių ir Vydenių filialai, Vydenių pagrindinė mokykla, Vydenių kaimo bendruomenės, Vydenių krašto bendruomenės ir asociacijos „Krivilių bendruomenė" nariai. Šį šventinį pasirodymą „Mūsų dienos kaip šventė" (taip konkurso renginį įvardijo bendruomenės) pradėjo Vydenių pagrindinės mokyklos vaikų ansamblis juos paruošė mokytoja Liucija Plukienė. Krivilių ir Vydenių mergaitės šoko E. Katiliaus šokį „Nerimta mergiotė".

Šventės metu pirmą kartą koncertavo naujai susibūręs Krivilių bendruomenės moterų ansamblis, kuris atliko dvi dainas „Baltas paukštis" ir „Mėlynakė rasa". Moterims pasiruošti, išraiškingiau, emocionaliau atgaivinti savo balsus, dar prieš renginį padėjo Varėnos J. Čiurlionytės menų mokyklos mokytoja metodininkė, kelių chorų vadovė Ilona Zalanskienė, nes pačios moterys buvo paprašiusios. Beje, I. Zalanskienė ir pati dalyvavo renginyje.

Lietuvių liaudies dainas dainavo Krivilių folkloro ansamblis, armonika grojo Vytas Ramaška, scenoje polkos ritmu sukosi konkurso „Dzūkiškos polkos“ konkurso pirmos vietos laimėtojai Bronė Korkutienė ir Bronius Vyšniauskas.

Kojeles pamiklino jungtinis Krivilių-Kaniavos šokių kolektyvas, kuris šoko Lietuvių liaudies šokį „Vakaruškos" ir nuotaikingą šokį pagal Vytauto Šiškausko dainą „Mano kaimas". Mergaitė Andrėja išraiškingai pasakojo Anelės Čepukienės pasakojimą apie našlaitėlės dalią. Vydenių kaimo pasakorius Petras Parafinavičius išraiškingai, nestokodamas humoro kalbėjo, kaip jam sekėsi grybauti. Šventinį pasirodymą užbaigė bendra, šventės scenarijų atitinkančia, V. Šiškausko daina „Mūsų dienos kaip šventė" ir dar kvietė atvykti į svečius. Vydenių seniūnė Genė Ramaškienė padėkojo visiems susirinkusiems ir pakvietė paragauti kulinarinio paveldo vaišių bei pasibūti kartu.

 

Seniūnė Genė Ramaškienė

Rasa Tamulienė

(nuotr. Rasos Tamulienės)

 
       
  

 


 
Bilietus galima įsigyti arba užsakyti Varėnos kultūros centro bilietų kasoje (tel. (8 310) 52 752).

Kasos darbo laikas: pirmadienį - penktadienį 11-14 val. ir 15-18 val.;
šeštadienį, sekmadienį ir švenčių dienomis: 2 val. iki renginio pradžios.

 

 

varena.lt paskelbtą informaciją galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik nurodžius varena.lt interneto svetainę kaip šaltinį.
senrude
s
Grįžti į pradinį puslapįEl. paštas
Apklausa

Ar reikėtų pertvarkyti eismą Varėnos miesto Vytauto gatvėje, vietoje dviračių juostų, įrengiant dviračių taką?

 
 
 
s

Savivaldybės biudžetinė įstaiga, Vytauto g. 12, 65184 Varėna, tel. (8 310) 31 500, faks. (8 310) 51 200, el.p. info@varena.lt.
 Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188773873

s

Sprendimas: Fresh Media
Naudojama EasyWeb 3.0 sistema