VARĖNOS RAJONO SAVIVALDYBĖ
2017 m. birželio 26 d.
 
bck
2017 birželis
fow
P
A
T
K
P
Š
S
29
30
31
6
7
12
13
16
18
19
20
25
28
29
30
1
2
Renginys
Posėdis
Sportas
Komitetas
Taryba
Kinas
 
s

Herbai

   

herbas varenavalkininkaiPerlojaMerkineMarcinkonysSenosios Varėnos herbas

 

 

 

 

 

 

 

 

Herbų naudojimo tvarka

Varėnos miesto herbas

Istoriniai duomenys. Varėna - sena vietovė, minima jau Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais. Tačiau kelis šimtmečius teturėjo miestelio teises. 1862 m. kai buvo nutiestas Peterburgo-Varšuvos geležinkelis, už 4 km įsikūrė nauja gyvenvietė, gavusi antrosios Varėnos vardą. Jai 1946 m. buvo suteiktos miesto teisės, o 1980 m. senoji ir antroji Varėnos buvo sujungtos į vieną administracinį vienetą.
Varėnos miesto herbas buvo sukurtas prieš ketvirtį amžiaus 1969 m. kovo 24 d. Respublikinė heraldikos komisija pritarė dailininko Kęstučio Gvaldos ir velionio prof. Česlovo Kudabos idėjai, kad Varėnos herbe vertėtų pavaizduoti senas šio krašto bitininkystės tradicijas. Komisijoje herbo motyvai buvo svarstomi kelis kartus, nes buvo įvairiausių pasiūlymų. Velionis prof. Rimtautas Gibavičius siūlė vaizduoti į medį kopiančią mešką, kiti bitę, korį ir pan. Ilgiausiai buvo svarstomi bitės su koriu motyvai. 1970 m. vasario 16 d. pirmą kartą K. Gvalda atnešė naują herbo variantą, kuris buvo papildytas viržių žiedais. Po kelių aptarimų korio buvo visai atsisakyta ir balandžio 23 d. galutinai nutarta Varėnos herbe vaizduoti bitę virš 6 viržių žiedų. Kitame posėdyje, kuris įvyko gegužės 6 d., dailininko K.Gvaldos parengtą projektą nutarta tvirtinti darbo tvarka. Taip ir buvo padaryta, kai 1970 m. birželio 5 d. nupieštą herbo etaloną aprobavo Dailės kombinato meno taryba. Bet sukurtas herbas, net nespėjęs miesto gyvenime įsigalėti, po garsiosios 1970 m. respublikinės dainų šventės LKP CK antrojo sekretoriaus V. Charazovo iniciatyva buvo uždraustas.
Su Lietuvos Atgimimu atgijo ir miestų heraldikos tradicijos. Tada Varėnoje atsirado „superpatriotų", kurie nuo Antikos laikų visame pasaulyje paplitusiame bitės simbolyje sugebėjo pamatyti sovietmečio ideologiją. Heraldikos komisijos delegacija nuvykusi į pačią Varėną aiškinti, kad negalima visko sunaikinti, kas buvo sukurta pagarbos vertų žmonių. Pagaliau 1970 m. uždraustas miesto herbas jau turi savo garbingą istoriją. Atslūgus naujai simbolių ieškojimo bangai, nutarta parengti naują etaloną, nes senajame buvo panaudota ypač nevykusi, heraldikos specialistų kritikuota ir tarptautinėje heraldikoje nenaudojama kampuoto skydo forma. Ta proga nežymiai pakeistos bitės proporcijos. Varėnos herbo etaloną parengė tas pats dailininkas Kęstutis Gvalda. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1994 m. lapkričio 24 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 124).

Perlojos herbas

Sidabriniame lauke rudas stumbras su pakelta priekine dešine koja ir lotynišku kryžiumi tarp ragų. Kryžius, stumbro ginklai auksiniai, skydo papėdė žalia.

Dabar Perloja - kaimas Varėnos rajone. Jai laisvojo miesto teises ir herbą -„stovintį stumbrą su kryžiumi tarp ragų" - 1792 m. balandžio 26 d. suteikė Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas. Privilegijos originalas saugomas Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Heroldijos departamento rinkiniuose. Miesto herbas tikriausiai nusižiūrėtas iš Kauno heraldikso, pakeistos tik skydo lauko ir figūros spalvos, nes Kaunas tuomet buvo paskirtas apygardos, kuriai priklausė Perloja, centru. Tačiau jau po mėnesio savivalda buvo panaikinta, herbas užmirštas. Perlojos miesto istorinis herbas atkurtas po 200 metų, pasinaudojus 1792 m. privilegijos duomenimis. Jį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino 1993 m. sausio 28 d.

 Į viršų

Merkinės herbas

Herbinio skydo mėlyname lauke vaizduojamas sidabrinis (baltas) vienaragis su auksiniais (geltonais) ginklais ir raudonu liežuviu.
Istoriniai duomenys: XVI-XVII a. pirmoje pusėje Merkinė buvo vienu iš didesnių Lietuvos miestų. Jos augimą apsprendė patogi geografinė padėtis, nes ji buvo įsikūrusi dviejų svarbių Nemuno ir Merkio upių santakoje, per Merkinę ėjo keliai iš Vilniaus į Gardiną ir Varšuvą, iš Kauno į Gardiną. Lietuvos valdovai čia dažnai apsistodavo pailsėti ir pamedžioti. Dėl to Merkinei nebuvo gailima privilegijų. Jau 1569 m. gruodžio 7 d. Žygimantas Augustas jai suteikė Magdeburgo teises. Tai buvo svarbiausias teisinis aktas miesto savivaldai ir herbui atsirasti. Tiesa, privilegijos originalas su spalvotu miesto herbu neišliko, bet žinomas to meto privilegijos nuorašas Lietuvos Metrikoje. Jame valdovas rašo: „Tų teisių papuošimui ir jų pagausinimui suteikiame ir dovanojame miesto antspaudui vienaragį ir šiame gi mūsų visiems Merkinės gyventojams duotame rašte liepėme aiškesniam parodymui tokį antspaudą ir herbą nupiešti" (Lietuvos Metrika. Kn. 48. L.376).
1776 m. Merkinės savivalda buvo panaikinta, bet po 15 metų vėl iškilmingai atkurta. Tai įvyko 1791 m. rugpjūčio 1 d., kai miestiečiai, net neturėdami valdovo teisių atnaujinimo privilegijos, susirinkę į senąją rotušę išrinko naujus laisvojo miesto valdžios ir teismo organus, o po to nuėjo į bažnyčią ir iškilmingai prisiekė Gegužės 3 konstitucijai. Eisenos metu buvo nešamos cechų vėliavos, valdovo Stanislovo Augusto portretai, šaudoma iš patrankų. Ta proga miestas surengė ištaigius pietus, vakare buvo iliuminuota rotušė. Šiuose renginiuose dalyvavo pats Merkinės seniūnas Vincentas Hlebickis Juzefovičius, kuris jį į namus palydėjusius miestiečius pakvietė į savo rūmus vakarienei.
Idilija tarp miesto ir seniūno tęsėsi neilgai. Nepraėjus ir metams po šių įvykių Merkinės magistratas apskundė V.Juzefovičių Asesorių teismui ir prašė, kad jiems būtų sugrąžintos visos 1569 m. privilegija patvirtintos teisės, savas teismas, miestui priklausančios žemės. Tuomet Asesorių teismas pareikalavo iki 1792 m. rugpjūčio 31 d. abi puses pristatyti dokumentinius įrodymus (1792.V.10 įrašas Asesorių teismo aktų knygoje // Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA). F.SA.B.2481. L.3-6). Bet greit įvykiai pakrypo kita linkme. Nugalėjus Torgovicos konfederatams, tolesnis Merkinės savivaldos egzistavimas pasidarė ganėtinai komplikuotas, liko be atgarsio ir ši byla. Vis dėl to, sprendžiant iš pabirų įrašų Merkinės miesto aktų knygose, galima manyti, kad bent dalį savo funkcijų magistratas vykdė iki 1796 m. Vėliau savivaldos pėdsakai dingo iš akiračio, ilgam buvo užmirštas ir miesto herbas.
Nors herbo piešinys su pirmąją privilegija žuvo, tačiau išliko ganėtinai daug kitų Merkinės herbo ikonografijos šaltinių, kurie leidžia patikimai atkurti istorinę simboliką. Dabar yra žinomi net 6 Merkinės miesto antspaudai, kurie reprezentuoja magistrato ir suolininkų teismo institucijas nuo XVI a. antrosios pusės iki XVIII a. pabaigos. Paminėsime tik svarbesnius. Seniausias antspaudas buvo surastas ant 1587 m. išrašo iš miesto aktų knygos. Jis dabar saugomas Rusijos Mokslų Akademijos Istorijos instituto archyve Sankt Peterburge (Kolekcija 85.Dok. 1.L.1). Renesansiniame skyde vaizduojamas stovintis vienaragis. Labai įdomi antspaudo lotyniška legenda. Joje rašoma SIGILLVM CIVITATIS MAIORI MERE (Didžiosios Merkinės miesto antspaudas) Lietuvoje buvo dvi Merkinės, abi prie Merkio upės, davusios joms vardą. Aptariamas Merkinės miestas buvo Merkio žemupyje Trakų paviete, o kita Merkinė - Merkio aukštupyje Vilniaus paviete. Pastaroji XVI a. dažnai buvo vadinama Minori merecz (Mažąja Merkine), o Merkinės miestas - Maiori Merecz (Didžiąja Merkine).
Miesto herbo spalvoms nustatyti svarbią reikšmę turi 1792 m. Merkinės magistrato herbinis antspaudas. Jame pavaizduotas vienaragis klasicistiniame skyde, kurio laukas subrūkšniuotas smulkiomis horizontaliomis linijomis (1792 m. Merkinės laisvojo miesto magistrato antspaudas //LVIA.F.1282.Ap.1.B.11495.L.1). Jos reiškia, kad baltas arba sidabrinis vienaragis turi būti pavaizduotas mėlyname lauke.
Kituose Merkinės miesto ir suolininkų antspauduose, kurių dalis sunykusi, taip pat vaizduojamas vienaragis, tik vienur atsigręžęs į dešinę, kitur - į kairę pusę. Šios kryptys, kaip dažnai pasitaiko, tikriausiai atsirado dėl meistrų kaltės. Jie neatsižvelgė į spaudų gamybos specifinius ypatumus, išraižė figūras taip, kaip matė pavaizduotas piešinyje. Tik atspaudus antspaudą paaiškėjo, kad vienaragis žiūri į kitą pusę. Iš kitų heraldikos šaltinių reikia paminėti 1670 m. Vilniuje nulietą Merkinės rotušės varpą, kuris buvo papuoštas miesto simboliu vienaragiu. Herbinių varpų išliko labai nedaug, o Lietuvoje žinomas vienintelis Merkinės varpas, kuris dabar saugomas vietos muziejuje.
Vienaragis į Merkinės herbą atkeliavo iš Žygimanto Augusto aplinkos. Jau XVI a. pradžioje jis buvo naudojamas Lietuvos valstybės herbe skydininku. Tai ne kažkoks atsitiktinumas. Pagal to meto sampratą baltas vienaragis buvo mėnulio ir kunigaikštyčių atributas, kai auksinis liūtas ženklino saulę ir karalystes. Jį mėgo astrologai ir alchemikai, bet bene labiausiai katalikų bažnyčia. Pastarosios hagiografijoje baltas vienaragis simbolizavo nekaltumą, skaistybę ir buvo Švč. mergelės Marijos atributas. Atrodo, kad Merkinės vienaragis buvo susijęs būtent su bažnyčios tradicijomis. Vakarų Europoje žinomas ne vienas miestas, kuriam duodant miesto teises ir herbą buvo atsižvelgiama į tos dienos šventąjį. Panašiai buvo parenkami krikšto vardai. Miestai, kaip ir žmonės, gaudami teises ir herbą, buvo tarsi pakrikštijami. Jei kalbėsime apie Merkinę, tai ji miesto teises ir herbą gavo gruodžio 7 d., tai yra Švč.Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventės išvakarėse. Po metų Žygimantas Augustas vienaragį suteikė Vištyčiui, kitam Lietuvos miestui . Jis gavo teises rugsėjo 8 d., per Švč.Mergelės Marijos gimimo šventę (Šilines). Vargu, ar tai atsitiktinumai. Todėl manytume, kad Merkinės miestui suteiktas vienaragis buvo paimtas iš Švč. Mergelės Marijos atributikos. Jis turėjo rodyti tiek teisių atsiradimo laiką, tiek miesto šventąją globėją.
Merkinės miesto herbas po savivaldos panaikinimo XVIII a. pabaigoje oficialiai atkuriamas pirmą kartą. Jo etaloną, remdamasis surinkta istorine ikonografine medžiaga, padarė dailininkas Arvydas Každailis. Heraldikos komisija jį aprobavo 1996 m. sausio 25 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 148).

Į viršų

Valkininkų herbas

Herbinio skydo raudoname lauke auksinis liūtas, atsigręžęs į kairę pusę. Jo ginklai-dantys, nagai ir liežuvis sidabriniai. Skydą iš šonų juosia dvi žalios laurų šakelės su raudonomis uogomis. Jų kotai apačioje surišti raudona juostele.
Istoriniai duomenys. Valkininkams laisvojo miesto teises ir herbą suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. birželio mėn. 26 d. Tai buvo 74-asis ir paskutinis Lietuvos miestas,kuris gavo tokias teises Ketverių metų seimo (1788-1792) laikotarpiu. Dar tais pačiais metais jos buvo panaikintos, kai valstybėje nugalėjo Rusijos imperijos kariuomenės palaikomi Torgovicos konfederatai. Nuėjo į užmarštį ir miesto herbas.
Iš to laikotarpio išliko du labai svarbūs heraldikos šaltiniai. Stanislovo Augusto privilegijos pergamentinis originalas su spalvotu miestu herbu ir šios privilegijos įrašas Lietuvos metrikoje. Pirmasis saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos centrinės bibliotekos rankraščių skyriuje (F.1-596), antrasis - Centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje (F.389.Ap.1.Kn.556.L.150v-153.Nr.74).
Privilegijoje rašoma: „O kad tas miestas, antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir kitus aktus, patirtų tikrą garbę, jam suteikiame tokį herbą, koks čia yra matyti nupieštas, tai yra raudoname lauke liūtą, kurį leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose". Iš herbo piešinio aiškėja, kad liūtas turi būti geltonas (auksinis), jo liežuvis, dantys, nagai - balti ( Ano meto supratimu liūtas turėjo simbolizuoti Valkininkų didingumą, jų galią ir išdidumą).
Oficialiai herbas atkuriamas pirmą kartą po 200 metų. Jo etaloną, remdamasi privilegijos originalo ir Lietuvos Metrikos duomenimis, parengė dailininkė Taida Balčiūnaitė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1993 m. vasario mėn. 11 d. (protokolas Nr. 94).

Į viršų

Marcinkonių herbas

Sidabriniame lauke trys juodos vilkų galvos su raudonais liežuviais. Skydo raudonoje galvoje penki auksiniai dvigubi kryžiai.
Istoriniai duomenys. Marcinkonyse -Varėnos rajono savivaldybės seniūnijos centras, įsikūręs prie Dorupio ir Grūdos upių. Vietovė pradedama minėti nuo XVI a.. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1770 m., o dabar veikianti Šventųjų Apaštalų Simono ir Judo Tado - 1880 m.
Marcinkonys pradėjo augti XIX a. antroje pusėje, kai pro juos buvo nutiestas Peterburgo - Varšuvos geležinkelis ir čia įrengta geležinkelio stotis. Spaudos draudimo laikais vietos gyventojai daug prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo, vėliau buvo aktyvūs šio regiono lietuvybės puoselėtojai ir gynėjai. Ypač daug vargo ir persekiojimų marcinkoniškiai patyrė XX a. 3-4 dešimtmečiais, kai jie po Pirmojo pasaulinio karo pateko į Lenkijos valdžią. Už pasipriešinimą lenkams, 1922 m. čia buvo atsiųsta baudžiamoji kuopa, keletas žmonių žiauriai nužudyta. Marcinkonių gyventojai 1922m. boikotavo lenkų surengtus rinkimus į vadinamosios „Vidurio Lietuvos" Seimą, pasirašė bendrą Vilniaus krašto lietuvių memorandumą apie okupacinės valdžios skriaudas ir žiaurumus. Jis buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidentui ir užsienio valstybių atstovybėms Kaune. Bene labiausiai vietos gyventojai išgarsėjo lietuviškais kryžiais, kurių statyba ypač pagyvėjo nuo 1930 m., minint Vytauto Didžiojo mirties metines. Dalis kryžių buvo panašūs į vyčio kryžius, tai yra buvo sudaryti iš dviejų kryžmų, kaip Lietuvos valstybės herbe. Lietuviai juos statė, o lenkai viešai, kitą kartą ir slapta griovė ir naikino. Toks kryžius 1933m. pabaigoje buvo pastatytas ir Marcinkonių miestelyje. Lenkų policijos komendantas įsakė jį nugriauti, bet neatsirado nė vieno žmogaus, kuris tai padarytų net už lenkų siūlomus pinigus. Jį pavyko nugriauti ir sunaikinti tik pasamdžius darbininkus iš kitur. Po šio įvykio kilo dideli neramumai, buvo užvesta byla, kuri pasiekė net Lenkijos seimą. Kita vertus, miestelis apsuptas didelių miškų. Jame 1957 m. buvo įkurtas Marcinkonių miškų ūkis, priklausęs Varėnos miškų ūkio gamybiniam susivienijimui. Apylinkės miškuose gausu laukinių žvėrių, uogų, grybų.
Iki šiol Marcinkonys herbo neturėjo. Svarstant jo motyvus, nutarta pavaizduoti du simbolius. Skydo raudonoje galvoje įdėti penkis auksinius dvigubus kryžius, kurie primintų vietos gyventojų pasipriešinimą okupacinei lenkų valdžiai, o raudona spalva parodytų pralietą kraują kovose už Lietuvos laisvę. Apačioje, sidabriniame lauke, vaizduojamos trys juodos vilkų galvos. Čia iš tikrųjų veisiasi šie vis labiau nykstantys laukiniai miško žvėrys. Jie rodo ne tik apylinkių gyvūniją, bet ir tai, kad Marcinkonis supa dideli miškai, kurie yra vienasis gyventojų verslo, taigi ir gerovės šaltinių.
Dailininko Arvydo Každailio sukurtą naują Marcinkonių herbą Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 2004 m. gegužės 6 d.


varena.lt paskelbtą informaciją galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur tik nurodžius varena.lt interneto svetainę kaip šaltinį.
senrude
s
Grįžti į pradinį puslapįEl. paštas
Apklausa

Ar reikėtų pertvarkyti eismą Varėnos miesto Vytauto gatvėje, vietoje dviračių juostų, įrengiant dviračių taką?

 
 
 
s

Savivaldybės biudžetinė įstaiga, Vytauto g. 12, 65184 Varėna, tel. (8 310) 31 500, faks. (8 310) 51 200, el.p. info@varena.lt.
 Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188773873

s

Sprendimas: Fresh Media
Naudojama EasyWeb 3.0 sistema